Kaip vieviečiai po pievas braidė

Saulėtą sekmadienio popietę prie Vievio kultūros centro rinkosi būrelis žmonių - nuo vaikų iki garbaus amžiaus senjorų. Palypėję į antrą aukštą vaišinomės svečių iš Kauno atvežta „Gardžiąja“ ir „Džiaugsmo“ žolelių arbata iš kultūros centro direktorės Audronės Stepankevičiūtės rankų, kuri su šypsena mielai nešiojo puodelius.
Sugužėjo gausus būrys iš Vievio, Elektrėnų, Vilniaus ir Kauno pasiklausyti Mariaus Lasinsko – jauno žmogaus, baigusio farmacijos mokslų magistro studijas ir dabar tapusio vaistininku-žolininku. Po trumpos įžangos, kurioje lektorius prisistatė ir pasidalino savo žolininko patirtimi, po vieviečių klausimų ir Monikos Ikasalaitės muzikinės dalies visi patraukėme link Vievio ežero, į pakrantės pievas.

Klausimų gausybė! Vos išgirdę apie vertingumą vieno ar kito pievos augalo, žmonės skuba prie gėrybių. Marius aiškina galimą santykį su augalu, prie kurio pasilenkiame, jog jis gyvas, tad pasikalba, atsiprašo, kad nori jį nuskinti, prašo leisti jo savybėms gydyti jį patį ar tuos, kurie kreipsis, pagarbiai skina keletą stiebų ar žiedų, neraudamas ir neniokodamas viso kupsto. „Prieš metus Birštono miesto šventėje sutikau Eugenijos Šimkūnaitės mokinę, gydytoją (jai dabar apie 80 metų), kuri domisi natūralia medicina, fitoterapija. Ji man perdavė tokią senųjų Lietuvos žolininkų tradiciją, renkant vaistažoles: pirmiausia atėjus į pievas rinkti augalų su jais buvo pasisveikinama, pabendraujama, nes buvo žiūrima į augalus kaip į gyvus organizmus, kaip į žmones. Prieš juos nuskinant buvo atsiprašoma, o  nuskinti suvyniojami į baltą drobulę ir „užmigdomi“. Paskui džiovinami palėpėse ar kitoje tam skirtoje vietoje. Išdžiovintą ir paruoštą žaliavą užpildavo kūno temperatūros vandeniu (niekada nepildavo verdančiu vandeniu, nes sakydavo: „Ar norėtum, kad tave užplikytų“) pabrinkindavo kelias valandas ar ilgiau (priklausomai nuo augalo rūšies ir nuo to, kurios augalo dalys buvo vartojamos), o esant poreikiui tik prieš vartojimą įpildavo šilto vandens, kad užpilas taptų šiltesnis vartoti. Vaistažoles taupiai vartojo, niekada neišmesdavo po pirmo užpylimo, visada tas pačias žoleles užpildavo antrą kartą, tik dvigubai mažesniu kiekiu vandens. Taigi taip gražiai mūsų senoliai elgdavosi su vaistažolėmis“, - pasakojo Marius.
Marius Lasinskas džiaugėsi, kad Vievio apylinkių pievose gausu vaistažolių. O išvykoje dalyvavę vieviečiai jau ėmė pažinti gydomųjų savybių turinčias žoles. Daugelis prisipažino iki tol jas laikę piktžolėmis. Taigi, braidymas po Vievio pievas visiems buvo ne tik malonus, bet ir naudingas.
Mariaus Lasinko siūlomų 17 augalų mišinių kai kurie dar grįžo įsigyti ir po pasivaikščiojimo pievose. Dar ilgai Vievio kultūros centre tęsėsi arbatų ragavimas bei dainos.
Plačiau apie lektoriaus veiklą galima pasiskaityti svetainėje www.mariauszoleles.lt